Jei triušiukas, atsidūręs prieš hipnotizuojantį smauglio žvilgsnį, liautųsi bijojęs, išsigelbėti turėtų daugiau šansų. Tačiau baimė stipresnė už jį. Panašiai nutinka ir žmonėms – itin bijantieji prarasti darbą neretai krizės nasruose atsiduria greičiau nei bandantieji ieškoti išeities.

Kritusiuosius iš didesnio aukščio atpažinti lengva – jie eina nesižvalgydami į šalis, aukštai iškelta galva, vengdami akių kontakto su kitais „pasmerktaisiais“, visa savo esybe bylodami: „Aš čia – visai atsitiktinai ir tik trumpam.“ Tik darbo birža nėra ta vieta, kur verta dirbtinai pakelti smakrą ir atlošti pečius, kad neatrodytum sugniuždytas. Tai daryti teks atsidūrus už jos sienų – visuomenėje, kuriai žodis „bedarbis“ vis dar skamba panašiai kaip „raupsuotasis“.

Išdrįskime atsiriboti nuo visų stereotipų, baimių ir pamėginkime objektyviai įvertinti, ką mums reiškia darbas, kas nutiks jo netekus ir kaip galime visa tai kompensuoti.

Išmoktas bejėgiškumas

Naujausios apklausos rodo, kad net tokioje ekonomiškai stabilioje šalyje kaip Vokietija baimė netekti darbo yra visų baimių lyderė – nei mylimojo neištikimybė, nei teroristai, nei ligos daugumos apklaustųjų negąsdina labiau. Lietuvoje ši baimė tapusi kone siaubu. Lengva valdyti ir išnaudoti tokią tirtančiais triušiukais virtusią minią. Savigarba? O kas tai yra? Ar ją galima užsitepti ant duonos? „Džiaukis, kad apskritai turi darbą!“ – argumentuojama, kai nusižeminęs paprašai bent jau laiku sumokėti atlyginimą. Niurzgėti dėl viršvalandžių ar prašyti geresnių darbo sąlygų šiomis dienomis galėtų nebent nevisprotis. Susidaro įspūdis, kad darbas pats savaime tapo tokia vertybe, jog net nebesvarbu, koks jis. Per pastaruosius metus net 10 spaudoje aprašytų savižudybių Lietuvoje motyvas – aiškus: darbo praradimas. Kai kurios istorijos tiesiog paradoksalios. Štai neseniai mėginęs nusižudyti klaipėdietis nesugniužo penkis mėnesius laukdamas vėluojančio atlyginimo. Tačiau žinia apie įmonės likvidavimą jam buvo kaip mirties nuosprendis. Taigi esmė – ne pinigai? „Darbas – ne tik pragyvenimo šaltinis, tai ir saugumo garantas, saviraiška. Jis užtikrina tam tikrą pastovumą, leidžia planuoti ateitį“, – sako Vilniaus darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos Karjeros planavimo skyriaus vedėja psichologė Lolita Kuginienė. Darbas tampa savotišku inkaru, kuris neleidžia audroms blaškyti tavo gyvenimo laivo. Tačiau jei labai sureikšminsime, tas inkaras gali virsti ir akmeniu po kaklu. „Pernelyg įsikibę šito pastovumo, žmonės neretai už tai sumoka nemažą kainą“, – perspėja psichologė.

„Joks save gerbiantis profesionalas nesutiks dirbti už tokį elgetišką atlyginimą!“ – tvirtinau kalbėdamasi su naujais įmonės savininkais. Siūlytas atlygis net 4 kartus mažesnis už buvusį iki tol. „Jei nesutiks, pasiūlysim daugiau, bet jei žmogus sutinka dirbti už 100 litų, kodėl turėčiau mokėti keturis?“ – ciniškai šyptelėjo viena vadovė. Siūlyti daugiau neprireikė – kad išsaugotų vietą, du trečdaliai darbuotojų ne tik sutiko dirbti už minimalią algą, bet ir ėmė konkuruoti tarpusavyje. Mes vis dar esame kaip stepių vilkai – norėdami išlikti, kovojame kiekvienas už save. Nors iš tikrųjų, burdamiesi į „bandas“, galėtume ne tik išgyventi, bet ir gyventi neprarasdami orumo. Šalyse, kuriose stiprios solidarumo tradicijos, gerokai aktyvesnės ir profsąjungos, jos neleidžia paversti žmogaus bejėgiu sraigteliu.

Taip, darbdaviams irgi nelengva. Tačiau nemažai jų, net ir galinčių mokėti daugiau, mielai naudojasi krize. Lietuvoje atlyginimai šiuo metu yra sumažėję apie 20 proc., tad jei jums siūlo dirbti už gerokai mažesnį, galima įtarti, kad tapote išnaudojimo auka. Deja, net tada, kai alga sumažėja perpus, o krūvis išauga dvigubai, iš darbo išeiti nesiryžtame. Bijome, kad, vaikydamiesi jautį lankoj, prarasim žvirblį rankoj? O gal to jaučio lankoj jau nebepastebim? „Tai vadinama išmoktu bejėgiškumu, – sako psichologė. – Vieno eksperimento metu šuo, uždarytas narve, buvo veikiamas silpna elektros srove. Iš pradžių jis blaškėsi, stengėsi ištrūkti. Vėliau atsigulė ant grindų ir susitaikė su savo padėtimi. Nepajudėjo net tada, kai narvo durys buvo atvertos. Nieko baisaus, jei sutinki kurį laiką padirbėti mažiau kvalifikuotą darbą ar gauti mažesnį atlyginimą, bet pavojinga užstrigti per ilgai. Tai užkrečiama – apimti išmokto bejėgiškumo, mes ne tik patys bijome ką nors keisti, bet dar ir gąsdiname kitus. Be rizikos, be drąsos keistis, neįmanomas ne tik žmogaus, bet ir visuomenės vystymasis.“

Gedėjimo etapai

Nesvarbu, ar suriaumojęs liūto balsu iš narvo ištrūkai pats, ar tave, inkščiantį ir nagais įsikibusį į virbus, iš ten vilkte išvilko, nusiteik tam, kad, praradus darbą, teks išgyventi tam tikrus gedėjimo etapus. „Žmogus turi žinoti, kad jį užplūs chaotiškos emocijos, – teigia Lolita Kuginienė. – Pirmiausia pyktis, kodėl aš?! Kalti tampa visi – kiaulė viršininkas, netikusi valdžia, padlaižiai kolegos ir t. t. Pyktį gali pakeisti baimė: o kas bus toliau, kaip išgyvensiu? Baimę – liūdesys, apatija. Šiuo etapu svarbu suprasti, kad tokios chaotiškos emocijos iškreipia realybės suvokimą, jas tiesiog išgyventi, neslopinti. Patarimas susiimti šiuo atveju gali būti žalingas. Užgniaužtas pyktis gali virsti depresija ar tapti kitų sunkių ligų priežastimi. Įpratęs šypsotis pro sukąstus dantis, vieną dieną supranti, kad nieko nebejauti – ne tik pykčio, skausmo, liūdesio, bet ir džiaugsmo. Viskas praranda prasmę. Kur nors eiti, ko nors ieškoti... Kam? Tai pavojinga būsena. Tik emocijoms nurimus, pradedama dairytis, kaip su tuo tvarkosi kiti žmonės, kas galėtų padėti, ko galėtum imtis. Ir tada pereinama į trečią etapą – svarstymus keičia veikla.“

Kuo svarbesnis žmogaus gyvenime buvo darbas, tuo ilgiau užsitęsia pradiniai gedėjimo etapai. Lengviau, jei jis vertintas tik kaip pragyvenimo šaltinis. Kai nekeli didelių reikalavimų, kitą pragyvenimo šaltinį rasti lengviau. Tačiau jei darbas buvo gyvenime labai svarbus, jo netekti gerokai skausmingiau.

Pinigai

Visada verta pasiskaičiuoti, ar, netekus darbo, pinigų tikrai sumažės. Kartais laiku išeiti iš darbo net labiau apsimoka, nei tempti iki paskutinės minutės: jei įmonė atsidūrė ant bankroto ribos, pirmieji bent jau spėja gauti išeitines pašalpas. Kol kas maksimali bedarbio pašalpa Lietuvoje viršija 1000 litų „į rankas“. Tyliai pagalvokite, kiek šiuo metu uždirbate. Tada atimkite į darbą važinėti sunaudojamo kuro, taip pat – pietų kavinėse, dalykinių pokalbių mobiliuoju telefonu, mokesčių už vaiko darželį, auklės paslaugų išlaidas... Gali paaiškėti, kad realiai jums liekanti suma neviršija bedarbio pašalpos ar netgi yra už ją mažesnė. 40-metė Vilija D. įmonėje, prekiaujančioje kanceliarinėmis prekėmis, buvo atsakinga už didmeninę prekybą. Jos alga priklausė nuo padarytų užsakymų ir dar prieš pusmetį atrodė visai solidi. Tačiau pastaruoju metu užsakymų nebėra. „Jau tris mėnesius vegetuoju, – sako ji. – Gaunu vos 600 litų per mėnesį, nors kasdien skambinu daugybei klientų, siunčiu komercinius pasiūlymus, apvažiavau kone visus Lietuvos miestus po kelis kartus. Dirbu daug, tačiau nei pinigų, nei pasitenkinimo darbu negaunu. Priešingai – baigiu įsivaryti menkavertiškumo kompleksą.“ Nepaisydama aplinkinių gąsdinimų ir raginimų saugoti vietą, ji ramiai ir išėjo iš darbo: „Pasinaudojau properša. Turėjau suskubti, kol dar nesumažinta, kaip žadėta, maksimali bedarbio pašalpa. Be to, jei su tokia juokinga alga delsiu dar kelis mėnesius, atlyginimo vidurkis gerokai sumažės, o su juo – ir pašalpos dydis.“

Žmonės baiminasi, kad, norėdami išgyventi, bus priversti dirbti mažiau kvalifikuotą darbą. Bijo, kad, kartą nuleidę kartelę, nebegalės jos pakelti, kad būsimieji darbdaviai, išvydę buvusio vadovo gyvenimo aprašyme įrašą „taksi vairuotojas“, nebenorės jo priimti. Psichologė L. Kuginienė ramina: „Galima imtis nepatinkančio darbo, kad galėtum išgyventi, tačiau svarbu nepamiršti tikrojo savo tikslo, rasti laiko ir jėgų svajonių darbo paieškoms.“  

Savivertė

Įpratome tapatintis su einamomis pareigomis, pajamomis, socialiniu statusu – visu tuo, ką mums garantuoja darbas. Taigi, jei jo netekai, neliko ir tavęs? Mane kaskart suglumina žmonių, išgirdusių, kad esu bedarbė, reakcija – tarsi per kelias sekundes būčiau nudardėjusi nuo laiptų viršaus į pačią apačią. Kas nutiko? Juk tebesu tas pats žmogus – tokia pat intelektuali, išsilavinusi, turinti tą patį humoro jausmą, stilių, patirtį... Negi dėl to, kad šiuo metu mano profesiniame kelyje – pauzė, akimirksniu sumažėjo mano, kaip asmenybės, vertė?

Koks yra svarbus visuomeninis statusas, rodo faktas, kad pusė minėtų savižudžių – ne kasdienį skurdą kenčiantys vargšai, o vyrai, praradę nuosavą verslą. Ir tikrai, kuo aukščiau buvai užlipęs, tuo skaudžiau krenti. Tačiau krentantieji iš viršūnės, skirtingai nei tupintys apatinėse medžių šakose, turi galimybę pasinaudoti spyruoklės efektu ir, atsitrenkę į žemę, vėl pakilti gana aukštai. Patirtis, profesionalumas, ryšiai – visa tai niekur nedingsta. Tereikia išlaukti ir iškentėti tą nemalonų kritimo jausmą ir tą skausmingą trinktelėjimą. Ir aplinkinių kikenimą, kai tu, arogantiškai sūpavęsis ant aukščiausios šakos, staiga nusileidi ant sėdimosios. „Bijau eiti į gatvę, bijau kelti telefono ragelį, bijau skaityti elektroninį paštą. Norėčiau užmigti ir prabusti tik tada, kai visi bus mane pamiršę“, – prisipažino kitados garsi, bet dabar bankrutavusi verslininkė.

Anot psichologės, tapatinimasis su socialiniu statusu yra priklausomybė, ir ji gerokai komplikuoja gyvenimą: neprestižinio darbo imtis nesinori, prestižinio nerandi, santaupos tirpsta, o tu vis giliau krenti į apatiją. „Brandus žmogus sugeba atskirti save nuo einamų pareigų ir nesijaučia pažemintas, jei tenka imtis mažiau kvalifikuoto darbo, kad išgyventų. Netgi sugeba tame darbe rasti pasitenkinimą. Štai vienas kino režisūrą baigęs vaikinas, įsidarbinęs barmenu, džiaugiasi, kad semiasi bendravimo su žmonėmis patirties, ir tikisi tą patirtį panaudoti vėliau kurdamas filmą“, – sako ji. O krimstis dėl žmonių reakcijos apskritai kvaila. „Niekada neįtiksi visiems. Be abejo, atsiras tokių, kurie ims tavęs šalintis, žvelgs su gailesčiu ar netgi iš aukšto, gal apskritai liausis bendrauti, tačiau svarbu suvokti, kad tokia aplinkinių reakcija nieko nesako apie tave – ji rodo tik to žmogaus vertybes, požiūrį į darbą ir baimę to darbo netekti.“  

Valio, praradau darbą!

Kartais netekti darbo gali būti pozityvu. Ypač – pernelyg inertiškiems ir tiems, kurie jaučiasi iki ausų paskendę rutinoje, bet be postūmio iš šalies nesiryžta keistis. „Tai sukrečia, priverčia stabtelėti, apmąstyti, kas svarbu, ką iš tiesų norėtum daryti“, – sako psichologė. Nuolatiniai siūlymai atsigręžti į amžinąsias vertybes daugelį erzina. Tie, kuriems tos vertybės buvo svarbios, ir dirbdami rasdavo joms laiko, o karjeristus bendravimas su šeima ir draugais guodžia nebent pirmą mėnesį. Vargu ar buvusi vadovė jausis puikiai šluostinėdama dulkes ir kepdama šeimai pyragus. Nedarbas trokštantiesiems veiklos – geras laikas pamąstyti: gal norisi dirbti visai ką kita? Jei tai, kas prarasta, vis dar atrodo geidžiama, verta savęs paklausti: „Kodėl netekau šio darbo?“ Nekaltinant aplinkos, sąžiningai ieškant atsakymo – gal buvau pernelyg inertiškas, praradau kūrybingumą, nemoku prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių? Jei taip, atsiradusia pauze vertėtų pasinaudoti: galima mokytis, kelti kvalifikaciją. Bet kuriuo atveju svarbu judėti. Tikru išsigelbėjimu gali tapti savanoriškas darbas be jokio atlygio įvairiuose projektuose, pradedant gyvūnų globa, baigiant senelių slaugymu. 33-ejų metų Aurelija iš neturėjimo ką veikti sutiko dalyvauti vienos energetikos bendrovės paskelbtoje taupymo akcijoje. Du mėnesius šeima taupė elektros energiją, junginėjo lemputes, skaičiavo kilovatvalandes, o savo įspūdžius kasdien aprašinėjo populiariame portale. „Kai, projektui pasibaigus, buvome apdovanoti kukliais čekiais apsipirkti viename prekybos centre, pasijutau truputį išnaudota, – sako Aurelija. – Tačiau po pusmečio netikėtai sulaukiau skambučio: ta bendrovė pasiūlė dirbti jų atstove spaudai.“

25-erių grafikė Laura, netekusi užsakymų, mėgino įsidarbinti mokykloje. Nepavyko – konkuruojant su kitomis kandidatėmis pritrūko pedagoginės patirties. Tada keliose mokyklose ji pasisiūlė vesti dailės būrelius. Nemokamai. „Vis įdomiau, nei gulėti ant sofos ir graužtis“, – sako ji. Netrukus sulaukė įvertinimo – kai viena mokytoja išėjo dekretinių atostogų, direktorė iškart pasiūlė šią vietą Laurai.

Visuomeninis darbas turi daugybę pliusų: padeda plėsti ryšių tinklą, suteikia patirties ir papuošia gyvenimo aprašymą labiau nei didelė balta dėmė. Psichologiškai leidžia nenuvertinti savęs, pasijusti reikalingam. Be to, rūpinantis kitais, lieka mažiau laiko savigailai. Žiūrint filosofiškai, tokia veikla įsuka amžinąjį energijos apytakos ratą, kai, norint gauti, svarbu ir duoti.

Rojaus obuoliukai

Pabaigoje – skani ir įkvepianti istorija apie tai, kad net ir per ekonominę krizę galima išdrįsti atsisakyti nepatinkančio darbo, susirasti naujos veiklos ir netgi padaryti ją pelningą neinvestuojant beprotiškų lėšų ir neišnaudojant žmonių.

Ekologiškų produktų krautuvėlėje „Rojaus sodas“ kvepia rūkytu skilandžiu ir levandų arbata. 28-erių Birutė Drungilienė – viena jos savininkių – iš tolo spinduliuoja nuoširdumu ir džiaugsmu: parduotuvė atidaryta vos prieš porą mėnesių, o jau dabar sekasi geriau, nei tikėjosi. Anot Birutės, krizė kaip tik yra puikus laikas imtis verslo: lengviau rasti darbuotojų, gerokai pigiau įsirengti patalpas, be to, nereikia mąstyti apie naujo darbo paieškas. „Nesuprantu žmonių, kurie guli ant lovos ir laukia manos iš dangaus, – sako ji. – Gali nutarti: tarkim, metus misiu kruopomis, bet per tą laiką pamėginsiu ką nors padaryti. Kai judi, pamažu atsiveria keliai.“ Birutė neslepia, kad faktiškai nė vienas žmogus jos sumanymo nepalaikė – skeptiškai vertino ir sutuoktinis, ir būsimieji partneriai, net verslo konsultantai nesutiko paskaičiuoti, kokio pelno galima tikėtis, ką verta pirkti. Tačiau ji ir verslo partnerė Irma vis tiek nepasidavė. Pradinis kapitalas? Moterys į šį verslą investavo vos po 20 tūkst. litų. Labai daug padėjo draugai: vieni kūrė interjerą, kiti pasirūpino pranešimais spaudai, o Birutė jiems atsilygina produktais. Idėja? Nauja nebent tuo, kad parduotuvėje prekiaujama tik produktais iš lietuviškų ekologinių ūkių, jokio importo. Moteris neneigia, kad galima neblogai uždirbti ir labiau orientuojantis į rinką nei į asmeninius pomėgius, bet ji norėjo, kad darbas teiktų ir malonumą. Apie savo verslą Birutė svajojo jau nuo 16 metų. Baigė teisės studijas, kelerius metus dirbo samdomą darbą, bet, sulaukusi vos 23-ejų, pasiėmė paskolą ir atidarė prekės ženklo „Triumph“ parduotuvėlę. Netrukus jų buvo keturios, bet... „Pamačiusi, kad šis verslas stringa, pardaviau ir ėmiausi kito, – ramiai sako Birutė. – Be to, pavargau nuo tokio darbo, kuriame nebegali sukurti nieko nauja.“ Kalbantis su ja, neapleidžia mintis, kad sėkmę lėmė kai kas daugiau nei lankstumas ir drąsa keistis. „Bendravimas, – sako Birutė. – Tai svarbiausia. Mes ne pirmos siūlėme ūkininkams bendradarbiauti, bet jie vis nesutikdavo. Kai kurie verslininkai klaidingai įsivaizduoja, kad pinigai atveria visus kelius. Kaimo žmonės mieliau parduos produkciją tam, su kuriuo užsimezgė šiltesnis ryšys, kurio vertybės sutampa su jų.“ Tokiu pat abipusiu pagarbos jausmu grįsti ir Birutės santykiai su darbuotojais: „Nė vienam nesu mokėjusi minimalios algos. Žmogus turi uždirbti tiek, kad galėtų patenkinti ne tik būtiniausius poreikius. Ir atlygį turi gauti laiku, kad nebūtų priverstas maldauti to, kas jam teisėtai priklauso. Trumparegiška manyti, kad gali sutaupyti darbuotojų sąskaita. Tai grįžta bumerangu. Tikiu, kad versle, kaip ir visur kitur, negali gauti daugiau, nei pats duodi.“

Tiek fizinė, tiek dvasinė energija paklūsta tiems patiems tvermės dėsniams: kuo daugiau jos skleidi, tuo didesnė tikimybė, kad, užvėrus duris, atsivers langas. Gal tas langas net bus platesnis nei durys. O gal toks siauras, jog ropšdamasis pro jį nusibrozdinsi kelius ir alkūnes. Gyvenimas yra žaidimas, o darbas – tik vienas jo kauliukų. Net jei rizikuoji išridenti vos vienetą, žaisti vis tiek įdomiau, nei sustingus iš baimės laukti, kol prasmegsi smauglio gerklėje.

                       Žurnalas „Moteris“, 2010 Nr.1 (www.moteris.lt)